Atšilus pabudo didžiausios miegalės

Šių metų pavasaris išsiskiria šaltomis naktimis, o rytais žolę dažnai pasidabruoja šalnų ledukai. Todėl nors žiemos beveik nebuvo, gegutė šiemet užkukavo dar medžiams neišskleidus lapų, kaip seni žmonės sako – juodame miške.

Pirma šilta pavasario naktis šiemet buvo gegužės 10-oji. Padvelkė malonus pietų vėjelis, temperatūra sutemus laikėsi apie +10 Co. Mekių kaimo kūdrose šalia Bazilionų (Šiaulių r.) pagaliau pabudo ir didžiausios miegalės – žaliosios rupūžės. Labai vėlai, nes 2016 metais jos girdėtos jau balandžio 14 dieną.

Kaip ir didžiosios miegapelės, žaliosios rupūžės gali išmiegoti 7 mėnesius, daugiau kaip 200 dienų. Jos išsiskiria melodingais kurklio kurkimą ar svirplio svirpimą primenančiais balsais, girdimais už pusės kilometro, o kartais ir toliau. Garsą sustiprina patinėliams po gerklės oda išsipučiantys vidiniai rezonatoriai, dėl kurių gerklė tampa rutulio formos.

Žaliosios rupūžės yra gražios, jų oda išmarginta didelėmis žaliomis dėmėmis ir smulkiomis raudonomis dėmelėmis. Matyt šioms rupūžėms, (turint omenyje ir jų balsą), sukurtos tokios eilės: „iš visų paukštelių rupūžė gražiausia...“ Ši stepinė šilumamėgė rūšis pasižymi atsparumu sausrai, karščiui ir šalčiui. Gyvena dažniausiai kultūriniame kraštovaizdyje ir nevengia žmogaus artumos. Aktyvi naktį, dieną slepiasi urveliuose, po pamatais, akmenimis, lentomis, vengia miškų. Neršia sekliose kūdrose, balose, jų veisimosi laikotarpis ypač ilgas – trunka nuo gegužės iki liepos; kiaušinėlius patelės deda kelių metrų ilgio kaspinais, kuriuos apsuka apie vandens augalus.

Šie varliagyviai yra naudingi gyvūnai, minta įvairiais vabzdžiais, gyvena soduose, laukuose, karjeruose, kaimuose ir miesteliuose. Žaliosios rupūžės nyksta vandens telkinius užteršus chemikalais, buveinėms užaugus medžiais ar krūmais, žūsta po automobilių ratais. Saugomos Europoje, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Dėl naktinio gyvenimo būdo apie jų paplitimą šalyje žinoma nedaug.

 

Kurtuvėnų regioninio parko informacija