Kurtuvėnų svirno galerija

Kurtuvėnų svirno galerija - tai 2017 m. birželį duris atvėrusi nauja parodų erdvė. Galerijos kuratoriai - fotografas Arūnas Kulikauskas bei grafikė Oksana Judakova. Kuratorių idėja - svirne rodyti ne tradicinį meną, o dailininkų eskizus, sumanymus, mintis - labiau eksperimentinį meną, neįsigalėjusį galvose ir galerijose. 

Svirno galerija veikia ištisus metus - vasarą eksponuojamos piešinių ar fotografijų parodos, šaltuoju metu laiku galerijoje prieglobstį randa menas, nebijantis šalčio ir drėgmės - medžio skulptūros, keramika.  

Kurtuvėnų Svirno galerijoje nuo birželio 6 iki liepos 10 d. veikia jaunosios kartos menininkės ADELĖS LIEPOS KAUNAITĖS tapybos paroda.

Adelė gimė 1990 m. Vilniuje, mokėsi Lukšių V. Grybo gimnazijoje. Baigė Šakių dailės mokyklą.

2009 – 2015 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo freską–mozaiką (bakalauro ir magistro studijos).
Savo namuose yra įkūrusi keliaujančią „Mėnulio Galeriją“.
Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 2016 m.

Tapytoja yra surengusi virš 20 personalinių parodų, dalyvavusi daugiau nei 30-yje grupinių parodų ir plenerų Lietuvoje ir užsienyje. Paveikslus yra įsigiję ne tik Lietuvos kolekcionieriai.

Paroda veiks nuo 2022.06.06 iki 07.10

Galerijos darbo laikas: darbo dienomis nuo 8 iki 17 val.

Adresas: Parko g. 2, Kurtuvėnai, Šiaulių r.

Tel. pasiteiravimui 8618 29964

Galerijos lankymas nemokamas

Oksana Judakova

VšĮ „Trys kaimai“, Ukmergė

Nuo rugpjūčio 16 iki rugsėjo 4 d. Kurtuvėnų Svirno galerijoje (Šiaulių r.) veiks tapytojos Inos Budrytės piešinių ir tapybos ant popieriaus paroda.

Ina Budrytė (g. 1957 m.) yra viena originaliausių Vilniaus menininkių. 1982 metais baigusi freskos-mozaikos studijas tuometiniame valstybiniame dailės institute Vilniuje, I. Budrytė kelis metus kūrė freskas, tačiau nuo 1987-ų pasuko kitu keliu. Tempera, guašu, akvarele, tušu, anglimi ir pastelės kreidelėmis Budrytė tapo ir piešia ant kartono ir popieriaus kamerinių dydžių paveikslus.

Po 2010 metų lūžinės menininkės karjerai parodos Modernaus meno centre (dabar Mo muziejus), per dešimtmetį susidomėjimas jos kūryba be paliovos augo. Iki šiol didžiausia tapytojos paroda buvo surengta 2020 m. Lietuvos Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.

Kurtuvėnų Svirno galerijoje žiūrovai turės galimybę pamatyti Inos Budrytės darbus, apie kuriuos profesorė dr. Raminta Jurėnaitė rašo: „Tapymas ir piešimas ant popieriaus Budrytei svarbūs kaip subtilus ir kartu nuoširdus bei ekspresyvus instrumentas. Išsaugodama privatumo intymumą menininkė gali puoselėti keistuoliškumą ir drąsiai leistis tyrinėti paslaptingo gyvenimo niekieno žemėje, tarp realybės ir vaizduotės“.

Adresas: Parko g. 2, Kurtuvėnai, Šiaulių r.

Galerija veikia darbo dienomis nuo 8 iki 17, šeštadieniais nuo 11 iki 18 val.

Tel. pasiteiravimui 8618 29964

Paroda veiks iki rugsėjo 4 d.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Oksana Judakova, kuratorė

VšĮ „Trys kaimai“

Menininkė, fotografė gyvena ir kuria Vilniuje. 2020 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė doktorantūros studijas ir apgynė meno daktaro laipsnį. Nuo 2006 m. menininkė dalyvauja grupinėse parodose, yra surengusi keletą autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jos serija „Berniukas su lazda“ buvo nominuota ir apdovanota antruoju prizu 2015 m. Pasaulio fotografijos apdovanojimuose (WPA). 2018 m. pristatyta serija „Sustabdyta šviesa: dvi Saulės“ iš projekto „Čia tada, ten dabar“ buvo pastebėta ir įvertinta „International Photography Grant 2018“ eksperimento kategorijoje. 2019 m. menininkei suteikta J. Dovydėno premiją (Lietuvos fotomenininkų sąjunga) už reikšmingiausius humanistinės ir dokumentinės fotografijos projektus, meno kūrinius ir parodas, o 2020 m. B. Buračo fotografijos meno premija (Lietuvos kultūros ministerija) „už konceptualų ir empatišką žvilgsnį į senąsias medines Lietuvos sinagogas, atminties ir gamtos įprasminimo subtilumą bei įspūdingą idėjų pateikimą.“

Dovilės Dagienės meninių tyrimų sritis jungia atmintį ir užmarštį, vaizduotę, laiką ir vietą fotografijoje. Menininkė dalyvauja parodose ir akademinėje veikloje.

AUGALŲ ATMINTIS

   Šis, jau keletą metų vykdomas projektas, tai didelės apimties studija, įtraukianti istorinius tyrimus, dokumentus, liudijimus, interviu ir keliones po Lietuvą ieškant medinių sinagogų. Lietuvoje, skirtingai nei kitose Europos šalyse, iki šių dienų išlikęs didžiausias medinių sinagogų skaičius. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, didesnė medinių sinagogų dalis laikui bėgant virto neaiškios paskirties sandėliais, pastatais vaiduokliais, kita dalis buvo pritaikyta gyvenimui, buičiai. Bent kelios iš jų šiuo metu pradėtos, arba baigiamos restauruoti. Projekto dalis pavadinimu Augalų atmintis. Medinės sinagogos tęsia pradėtą retų architektūrinių paminklų – medinių sinagogų ir aplink jas esančių kultūrinės atminties likučių tyrimą, siekia atkurti nutrūkusi ir tragiškai pasibaigusį pasakojimą apie Lietuvos žydus, sugrąžinti prarasto, neišgyvento laiko liudijimą. Ant nykstančių medinių paminklų augantys, istorinių žydų gyvenviečių augalai patys tampa savitais laiko paminklais, istorijos liudininkais. Pasitelkiant fotografijos mediją, simbolio ir metaforos kalba, šie kūriniai ne tik liudija tragedijos mastą, bet ir plečia dokumentinio pasakojimo galimybes.

Kurtuvėnų Svirno galerijoje visą birželio mėnesį veiks kaunietės tapytojos Eglės Velaniškytės paroda.

Kritikė Rasa Andriušytė apie E. Velaniškytės kūrybą rašo: „Lietuvos tapyboje ne taip jau daug dailininkų, kuriems klasikinis raiškos būdas (tvirtas piešinys, daugiasluoksnis lesiruojantis tapymas) būtų natūrali jų savastis. Eglė Velaniškytė visa tai turi, išmano ir gali. Žmogaus figūra ir realybė nesitraukia iš Eglės kūrybos. Visa tai yra nebanalios ir labai rimtos jos tapybos temos, sprendžiamos tapybos profesionalo mostais. Tai yra Eglės Velaniškytės asmenybės savitumas ir jos kūrybos pasaulio išskirtinumas.“

(„Išgyventi su teptukais rankoje“, www.kamane.lt, 2009-09-25)

Vilniaus dailės akademijoje baigiau magistrantūros bei bakalauro studijas, nemažai tapau, bet kiek anksčiau tapiau dar daugiau. Tad parodose, kuriose dalyvauju, dabar ir rodau šiuos kūrinius. Mano kūryba daugiausiai pasakoja apie mane – žmones, aplinką, pasakas ir realybę su kuria susiduriu. „Ką tu čia nutapei?“, – kažkas paklausdavo. Ir nežinodavau, ką tiksliai atsakyti? Man patinka kurti vaizdus ir pasakoti, padaryti kažką iš nieko. Bet gi nieko nemeluoju, vaizdai visai tikri. Šiai parodai atrinkau kelerių metų laikotarpio darbus. Kūrinių buvo labai daug. Jie užėmė kambarį, dalį kiemo, pikto šuns, kačių ir žąsų erdvę. Atrinkau mano manymu labiausiai tinkamus Kurtuvėnams ir parodai. Tegul dabar jie pasakoja.

Dailininkė Aurelija Kairytė-Smolianskienė

„Visa tai kilo iš vienišų vaikščiojimų – tai seniai prasidėjusi miestiečio tapatybės paieška, susitapatinimas. Ta paieška prasidėjo gerokai anksčiau, nuo domėjimosi senaisiais Vilniaus fotografais. Vienas mano pedagogų (aš studijavau inžineriją, miestų statybą) pasakė frazę, kuri man giliai įstrigo: Vilnius yra antras po Vatikano pagal bažnyčių skaičių, atsižvelgiant į gyventojų skaičių. Negalėjau patikėti. Vėliau pradėjau gilintis į istorinę dalį, domėtis Vilniaus fotografijos meistrų istorinėmis fotografijomis, Juzefu Čechavičiumi (1818-1888).

(...) Man ne tiek yra svarbus paros metas, kiek metų laikas. Vėlyvas ruduo, ankstyvas pavasaris. Paros metas nelabai man trukdo. Teoriškai nereikėtų fotografuoti vidurdienį, nes yra zenitinė šviesa. Bet man ir tai nelabai trukdydavo. Aš einu per miestą šviesos keliu – žinau, kur yra rytai, kur pietūs, vakarai. Jei matau, kad esu nusiteikęs bendrauti su miestu, tai einu pagal šviesą. Kokią bažnyčią eidamas sutinku, tokią ir fotografuoju. O lęšių optinės galimybės didelės, tai meistrystės dalykai.“

(G. Trimakas)

Žiūrint į tapytojo Ramučio Tervydžio paveikslus visų pirma pajunti  jo kūrybos nuoširdumą, jauti su kokia meile ir kokiu atidumu jis tapo pasirinktus motyvus. Aiškiai matomi tapytojo sentimentai Lietuvos gamtovaizdžiams ir siekis atvaizduoti ypatingą jų grožį. Dailininkas savo kūryboje stengiasi būti labai objektyvus, turbūt dėl to pasirinko realistinę vaizdavimo formą. Jis tarsi nori vaizdavimo tikrumu įtikinti žiūrovą. Tačiau svarbiausia ir vertingiausia tai, kad vistiek išlieka ryškus jo labai asmeninis, individualus matymas ir jausmas. Jam svarbios tapomo portreto, natiurmorto ar peizažo visos detalės, tarsi norėtų nieko nepraleisti, net ir medžio lapelis ar šakelė, iš kurių jis konstruoja harmoningą paveikslo visumą. Jo paveikslų koloritas su lengva nostalgija pasižymi subtilia spalvine kultūra ir turi ryškių lietuviškumo bruožų. Ramutis Tervydis į tapybos pasaulį atėjo iš sportinio gyvenimo, jau tvirtai susiformavusi asmenybė, turinti aiškią pasaulėjautą ir pažiūras į kūrybą. Jo neįveikė laiko mados, patarimai, daugelio menininkų įvairūs ieškojimai, pastangos kaip nors išsiskirti, būti labai originaliais. Ir dėl to jis išliko originalus, savitas ir atpažįstamas Lietuvos tapybos kontekste. Jo darbuose paperkantis tikrumas ir nuoširdumas, gebėjimas perteikti savo romantiškus jausmus, pasaulėjautą, nepalieka žiūrovo abejingu.

                                                                                                         Tapytojas Antanas Beinaravičius

S. Tumbleweed yra vienas iš šiuolaikinių amerikiečių analoginės fotografijos tyrinėtojų. Pasivadinęs Spiffy Tumbleweed vardu, šis menininkas gyvena ir dirba Pietų Austine, Teksaso valstijoje, JAV. Jis aktyviai kuria įvairiomis alternatyvinės fotografijos technikomis. Spiffy pats pasidaro įvairias pinhole kameras ir jomis dirba, plačiai eksperimentuodamas fotografavimo ir spausdinimo procesuose. Plati Spiffy veiklos sritis nukreipta į kitokį tikrovės pristatymą.

Autorius analoginės fotografijos mylėtojų ir eksperimentuotojų susibūrimuose žinomas nuo 1980-ųjų, kai pradėjo eksperimentuoti lazerių ir hologramų technikomis. Spiffy yra gerai žinomas ir rodomas eksperimentuotojų parodose, įtraukiamas į visas amerikiečių analoginės fotografijos entuziastų enciklopedijas.

“Esu palaimintas kūrybinga siela ir prakeiktas siaubingu talento nebuvimu” – juokais sako Spiffy apie save.

Birželį atidaryta amerikiečių fotografijos pionieriaus, etnologo Edward Sheriff Curtis fotografijų paroda „Šešėlių gaudytojas“. Tai unikali proga susipažinti su 30 metų trukusiu, 37 milijonus dolerių kainavusiu bei 40 tūkstančių fotografijų apimties projektu, vykdytu Šiaurės Amerikoje.      

XX amžiaus pradžioje dirbęs Edwardas Sheriffas Curtisas grūmėsi beviltiškoje kovoje su laiku, stengdamasis išsaugoti, užfiksuoti – fotoaparatu, balso įrašymo prietaisu – Šiaurės Amerikos indėnų kultūros likučius, dar nesunaikintus baltųjų ekspansijos. Trisdešimt metų, remiamas tokių žmonių kaip Johnas Pierpontas Morganas ir buvęs JAV prezidentas Theodore‘as Rooseveltas, sumokėdamas didelę kainą savo šeimos ir sveikatos sąskaita, Curtisas daugybę laiko praleido tarp įvairių genčių indėnų. Be minėto kiekio fotografijų, kartu su savo padėjėjais jis surinko daugiau nei 10 tūkstančių dainų, muzikos, pasakojimų iš daugiau nei 80 indėnų genčių. Daugiausia jų pačių kalba. Ir galiausiai, išleido neprilygstamą darbą „The Norh American Indian“ (Šiaurės Amerikos indėnai).

2018 m. sezoną užbaigė brolių Gintauto ir Mindaugo Lukošaičių fotografijų, piešinių ir skulptūrų paroda ,,Vietiniai". Per Nevalnikų atlaidus (rugsėjo 30 d.) atidaryta paroda veiks iki 2019 m. pavasario. 

Broliai Lukošaičiai yra profesionalūs skulptoriai, šiauliečiai, Antrųjų valdovų rūmų klubo nariai, aktyvūs menininkai. Tačiau skulptūra nėra vienintelis užsiėmimas jų gyvenime. Mindaugas kaip menininkas išgarsėjo piešiniais lietuvių rezistencinės kovos, žydų holokausto temomis. Piešinių yra įsigiję MO muziejus Vilniuje, Lewben Foundation ir kiti. Gintautas yra žinomas visuomenės veikėjas, aktyvus Šiaulių politikas ir meninių-socialinių akcijų kūrėjas ir dalyvis.

Bendroje parodoje broliai Lukošaičiai pasidalino savo turtingu vidiniu pasauliu: įvairiais eskizais: „virtuviniais“ piešiniais, skulptūromis be tematikos, etc.

Vadim Šamkov fotografijos - tai kvietimas lėtam, melancholiškam pasivaikščiojimui vaizdo paviršiumi. Vaizdo, kuris įamžina trapų Vilniaus poetiškumą, visai kitokį negu turistiniuose sostinės atvirukuose. Jaunosios kartos fotomenininkas, stebėdamas savą, pažįstamą miestą, su juo mezga asmenišką santykį, kuriame dalyvauja prisiminimai, išgyvenimai, patirtys.

Kurtuvėnų teatrų festivalio metu Kurtuvėnų svirno galerijoje atidaryta unikali Stanislovo Bagdonavičiaus fotografijų paroda ,,PANEVĖŽIO KRAŠTO PARTIZANAI. IŠ ASMENINIO PARTIZANO ARCHYVO, 1944-1953."  

 Fotografo S.Bagdonavičiaus parengta paroda "Panevėžio krašto partizanai 1944-53 m." iš Aukštaitijos rezistentų fotoarchyvų. Tai fotoserija, galbūt vienintelė atspausta iš originalių negatyvų, atspindinti 1944–1953 m. Aukštaitijos partizanų šiokiadienius. Paroda eksponuota Lietuvos miestuose, LR seime, užsienyje (JAV).

D.Kairevičiūtės „Žolinėje“ emocija išreiškiama ne tik veido išraiška, bet ir kūno kalba – kiek vidinio tyro vaiko yra į kadrus patekusiame suaugusiame, kas toji nepažįstamoji, kuri nuilsusi prisėdo ant laiptų prie jaunų mergaičių būrio, kokias istorijas slepia džiaugsmingi ir šviesūs seni veidai. 

Pirmajį Kurtuvėnų svirno galerijos sezoną užbaigė Vitalio Čepkausko paroda ,,Aukštyn".    Nešildomos galerijos erdvės neišgąsdino menininko asambliažų, tad paroda veikė iki 2018 m. pavasario. 

Trečioji Svirno galerijos paroda - Jono Meko ,,Frozen frames".  

Niujorke gyvenančio avangardinio kino guru Jono Meko paprašytas reprodukuoti kadrus iš 16 mm filmo juostos, fotomenininkas Arūnas Kulikauskas apie 1992-uosius metus sukonstravo savadarbį aparatą ir pradėjo eksperimentuoti. Eksperimentų rezultatas buvo skaidrė, kurioje matosi ne vienas, bet keletas filmo kadrų. Norėjosi, kad būtų aišku, kad tai ne šiaip fotografija, o mažytis filmo fragmentas. Kadras apima visą filmo juostos plotį su perforacijos skylutėmis ir garso takelio žyme. Jonui rezultatai labai patiko ir jis paprašė padaryti seriją skaidrių iš jo filmų.

Kurtuvėnų teatrų festivalio metu svirno galerijoje buvo atidarytos  dvi fotografijų parodos. Tai  galerijos sumanytojo Arūno Kulikausko Saulės tako fotografijų paroda ,,8.33 min." bei Giedriaus Petrausko fotografijų paroda ,,FKD" šiuolaikinių menininkų portretai.
     Apie parodas galite paskaityti čia:

 Kurtuvėnų svirno galerija debiutavo su architekto, Editos Mildažytės a.a. vyro Gintauto Vyšniausko (1958 - 2016) piešinių paroda ,,Dievo bitė".
     Paskutiniais gyvenimo metais G. Vyšniauskas intensyviai piešė Lietuvos bažnyčias, architektūrą, peizažus. Čia jis atsiskleidžia kaip meistriškas realistas, fiksuojantis konkrečius kulto pastatus. Piešdamas bažnyčias, G. Vyšniauskas aplėkė įvairius Lietuvos pakraščius tarsi susitaikydamas su savo likimu ir atlikdamas piligriminę kelionę.