Kurtuvėnų piliakalnis (Kapa)

Šią kalvą kurtuvėniškiai vadina Kapa. Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad žmonės čia gyveno jau I-ajame tūkstantmetyje prieš Kristų. Ant balno formos kalvos įsikūrusią gyvenvietę iš trijų pusių supo pelkės. Tik pietvakariuose į piliakalnį vedė siaura sausumos juosta. Kalvą gerokai apgadino kapinės, tačiau jos 4–5 m. aukščio šlaitai išliko gana statūs. Kalvos viršuje yra apie 50 m. ilgio ir 30 m. pločio aikštelė.

XIX a. viduryje Kurtuvėnų piliakalniu domėjosi vyskupas Motiejus Valančius. Kapą jis paminėjo savo kūrinėlyje „Pasakojimas Antano Tretininko”. 1901 m. piliakalnį fotografavo Povilas Višinskis, vėliau aprašė archeologai L.Kšivickis ir P.Tarasenka. Pirmieji kalvą pabandė kasinėti J.Šliūpas ir grafai Zubovai. Po jų daugelį metų vietovė nebuvo tyrinėjama, nes ant kalvos veikė kapinės. 1967 m. po žvalgomosios ekspedicijos Kurtuvėnų piliakalnis pavadintas vietinės reikšmės archeologijos paminklu ir priskirtas IX–XV a, 1972 m. – paskelbtas valstybės saugomu kultūros paminklu. Įrodymų, kad čia viduramžiais stovėjusi pilis, iki šiol nėra. 1995 m. archeologai, apžiūrėję kalvos papėdę ir rytinėje jos pusėje radę nemažai keramikos, padarė prielaidą, kad prie Kapos galėjusi būti papėdės gyvenvietė.      

Piliakalnį į dvi dalis perskyręs Šiaulių-Šaukėnų kelias nulėmė skirtingą jo pusių raidą. Šiaurinėje tik 1911 m. pradėjo veikti naujosios Kurtuvėnų kapinės, pietinėje - jau 1498 m. stovėjo medinė parapinė katalikų bažnyčia. Apie 1570-1614 m. ji priklausė evangelikams reformatams. Yra duomenų, kad senoji Kurtuvėnų bažnyčia buvo perstatyta mažiausiai du kartus (1684 ir 1787 m.), viduje būta vargonų, šalia – varpinės. Kurtuvėnuose atidarius mūrinę bažnyčią, medinė sunyko. 1880 m. klebono Bonaventūro Čižo rūpesčiu jos vietoje išaugo koplyčia, išlikusi iki mūsų dienų. Senąją bažnyčią dar mena kalvio nukaltas metalinis kryžius ir priešais koplyčią gulintis dubeniuotasis akmuo, kuriame buvo laikomas švęstas vanduo.

Senosios Kurtuvėnų parapinės kapinės rašytiniuose šaltiniuose minimos nuo 1827-ųjų.  Tų metų bažnytinės vizitacijos akte rašoma, kad parapinės kapinės pratęstos laidojimui stačiatikių. Dalis kapinių, turbūt, buvo skirta Ventos-Dubysos perkasą stačiusiems rusų kareiviams bei darbininkams.

Senosiose kapinėse tebestovi nemažai XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje nukaltų ir išlietų, yra kelios laidojimo kriptos. Iš antkapinių užrašų matyti, kad šiose kapinėse buvo laidojami ir elito atstovai (kunigai, dvarininkai), ir paprasti parapijiečiai. Pietvakarinėje senųjų kapinių dalyje yra Vilniaus komendanto (1920), Klaipėdos krašto gubernatoriaus (1935–1936), pirmojo Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų pirmininko (1936–1940), Seimo nario, inžinieriaus Vlado Kurkausko (1895–1970) kapas.

Naujosios Kurtuvėnų kapinės šiaurinėje kalvos dalyje pradėjo veikti 1911-aisiais metais. Pirmasis jose buvo palaidotas Kurtuvėnų klebonas Dominykas Šereiva. Nuo 1919-ųjų viename kape guli keturi partizanai, kuriuos Skaudviliuose sušaudė bermontininkai. Skulptoriaus V.Lukošaičio išdrožtas rūpintojėlis puošia vertėjos, literatūros kritikės, prozininkės, pedagogės Barboros Mejerytės (1898-1982) kapą.  Pats skulptorius Vitalijus Lukošaitis (1950-1986) taip pat palaidotas šiose kapinėse.

Prabangiausias Kurtuvėnų kapinėse buvo Rimgailų antkapinis paminklas (mauzoliejus). Tačiau 1992 m. bronzinę merginos skulptūrą ir metalinį krucifiksą pagrobė vandalai. Liūdną dvarininkų giminės likimą vis dar mena juodo granito antkapis su obelisku.

Mauzoliejaus savo mirusiems vaikams Janinai (16 m.) ir Tadui (9 m.) Severinas ir Jadvyga Rimgailos nepagailėjo 10 tūkstančių rublių. Paminklas buvo užsakytas Varšuvoje. Tačiau perkelti į mauzoliejų vaikų palaikus Rimgailos nespėjo. Prasidėjus I-ajam pasauliniam karui, šeima paliko Lietuvą. Po karo grįžę namo, Rimgailos susidūrė su kita problema – kunigai atsisakė šventinti paminklą, nes jo kompozicija (kryžius po merginos kojomis) prieštaravo katalikiškai etikai. Praradę Rusijos bankuose laikytus pinigus bei dalį žemių Lietuvoje, Rimgailos nuskurdo ir įgyvendinti savo sumanymo jau nebeįstengė.

1930-aisiais mauzoliejų iš Rimgailų norėjo nupirkti Kauno karo muziejus. Planuota jį pritaikyti paminklo savanoriams statybai muziejaus sodelyje. Pokario metais bronzinę skulptūrą ketinta perkelti į Šiaulių „Aušros“ muziejų, tačiau buvo nutarta ją palikti autentiškoje aplinkoje.