Kurtuvėnų dvaro sodyba

Svirnas

Kurtuvėnų svirnas – unikali Lietuvos medinio architektūros paveldo vertybė. Kaip manoma, svirną iš pušinių rąstų XVIII a. pabaigoje surentė Nagurskių dvaro baudžiauninkai. Daugiau nei 200 metų barokinių formų statinys stebino savo dydžiu, dviejų pakopų stogu su pusapvaliais stoglangiais, neįprastu įgilintu priesvirniu ir galerija, arkų pavidalo sijomis, kalvystės dirbiniais. Svirnas pergyveno abu pasaulinius karus – per Pirmąjį pasaulinį karą jam pavyko išvengti dvaro sodyboje kilusio gaisro, o Antrojo pasaulinio karo metu kliuvo kelių patrankų sviedinių smūgiai, tačiau ugnis buvo greitai užgesinta. XX a. antroje pusėje šis statinys buvo vienas didžiausių ir seniausių medinių svirnų Lietuvoje.

Kurtuvėnų dvaro svirne nuo pat jo pastatymo buvo laikomi grūdai, vėliau jame įrengtas ir malūnas. Tačiau statinys buvo skirtas ne vien ūkio reikmėms – dvarininkas Jokūbas Nagurskis svirne įkūrė teatrą. Čia rengti baudžiauninkų vaidinimai, keltos puotos, kuriose apsilankydavo svečiai iš Anglijos, Prancūzijos bei artistai iš Italijos. Svirnas buvo naudojamas ir baudžiauninkų bausmėms vykdyti – jame įrengtas ratas su dešimčia rykščių. Sukant ratą rykštės kirsdavo į prasižengusiojo nugarą.

Nuo 1996 m., kai svirnas atiteko Kurtuvėnų regioninio parko direkcijai, jis tapo viso krašto kultūros centru. 1998 m. jame atgaivinta sena teatro tradicija – kasmetiniai Klojimo teatrų festivaliai.2001 m. kilo gaisras, kuris sunaikino svirną. Tačiau sukaupta gausi fiksacinė medžiaga bei visuomenės parama 2006-aisiais unikaliam pastatui leido pakilti iš pelenų.

Dabar Kurtuvėnų svirnas naudojamas bendruomenės ir krašto kultūros reikmėms – čia vyksta koncertai, parodos, konferencijos, vakaronės, Užgavėnių ubagų baliai. Antrajame pastato aukšte eksponuojami baroko stiliaus baldai, atkurti pagal grafų Nagurskių archyve rastus brėžinius.

Ratinė

Kurtuvėnų Nagurskių dvaro medinė ratinė su žirgynu buvo pastatyta XVIII a. tarp barokinių rūmų ir dviaukščio svirno. Nieko nuostabaus, kad dvaro žirgynas statytas šalia rūmų – juk žirgas buvo kiekvieno bajoro pasididžiavimas. Vėliau, rafo Stanislovo Zyberko Pliaterio laikais šiame pastate buvo laikomi ne tik žirgai – čia atsirado garažai mašinai, traktoriui, patalpos priešgaisriniam inventoriui.

Grafas laikė 6 „staininius“ (gražius, ne darbui skirtus) arklius bei eržilą jodinėjimui. Pasakojama, kad Stanislovas jaunystėje turėjo jauną baltą eržilą, kuriuo, pasipuošęs balta uniforma, šokdavo per 2 metrų griovį. Už tai gaudavo aukso medalį. Vėliau jis jodinėjo „raudonu“ trakėnu, vadintu Varkaliumi. Važinėjimui jis turėjo dengtą karietą, traukiamą keturių arklių, tris porines ir vieną vienkinkę brikelę („bričką“) bei roges. Dvare pardavimui buvo auginami kumeliukai – juos pirkdavo Lietuvos kariuomenė.

Ratinė sunyko po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau ji buvo atstatyta ir dabar joje veikia lankytojų informavimo centras. Didžiojoje pastato salėje įrengta Kurtuvėnų regioninio parko ekspozicija "Kraštovaizdžio įvairovė".

Rūmų terasa

Manoma, kad patys seniausi Kurtuvėnų dvaro rūmai buvo pastatyti XV – XVI a., tačiau juos sunaikino gaisras. Archeologų atkasti rūmų pamatų fragmentai liudija buvus ne mažiau keturių gyvenamųjų namų.

Pirmosios rašytinės žinios apie Kurtuvėnų dvaro rūmus atkeliauja iš XVI a. pab. šaltinių. Rašoma, kad 1592 m. dvaro sodybą sudarė daugiau nei dvidešimt medinių pastatų, iš kurių penki buvo gyvenamieji. 1655 m. Kurtuvėnų dvaro savininkas Petras Skaudvila, įkeisdamas savo valdą Jurgiui Karoliui Blumbergui, sudarė detalų turto aprašymą. Jame puikiai matomas rūmų paveikslas: „Vartai į sodybą dideli, su bokštais, dengti malksnomis. Nuo tų vartų einant į dešinę, stovi didelis namas, dengtas malksnomis. Tame pastate du vienas priešais kitą dideli kambariai, keturios kamaros, keturios koklių krosnys, penkta – baltų koklių. Išvesti du mūriniai kaminai (...)“.

Iš vėlesnių dvaro dokumentų galima spręsti, kad XVII a. pabaigoje pastatų būklė prastėjo. Daugeliui, tarp jų ir rūmams, reikėjo remonto. XVIII a., dvarą valdant Nagurskių giminei, sodyboje iškilo medinis barokinis kompleksas, sudarytas iš rūmų, svirno (atkurtas 2006 m.) ir ratinės. Nagurskių gyvenamasis namas buvo vieno aukšto su mansarda, suręstas iš maumedžio rąstų. Jame minimi ponios, pono ir bilijardo kambariai, svetainė, salė, darbo kabinetas, prieškambaris ir garderobinė. Namuose būta daug paveikslų, prancūziškų ir lenkiškų knygų.

1887 m. Kurtuvėnų dvarą nupirkę Pliateriai nugriovė medinius rūmus ir jų vietoje ėmė statyti mūrinius. Naujieji rūmai buvo baigti 1892-aisiais. Didingas dviejų aukštų istorizmo stiliaus namas su neobaroko elementais tapo Liudviko Pliaterio (Ludwik Plater Zyberk, 1853-1939) rezidencija. Rūmus sudarė apie 50 kambarių, jie įrengti ir apstatyti gana kukliai. Rūmų fasadą iš parko pusės puošė Pliaterių ir Dimšų (grafo Liudviko žmonos giminės) herbai ir balkonas. Kuklesnį fasadą nuo svirno pusės pagyvino balkonas ir terasa (baliustrada), kur vasaros metu valgydavo dvarininkai. 2008 metais ši pastato dalis buvo atkurta (architektė – Regina Smilgevičiūtė). Kaip atrodė dvaro rūmai iš kitų pusių, galima spręsti tik iš išlikusių jau apgriauto pastato fotografijų.

Per I-ąjį pasaulinį karą iš visų dvaro sodybos pastatų labiausiai nukentėjo rūmai. Po 1919 m. bermontininkų sukelto gaisro pastatas liko be stogo. Grafo šeima persikėlė į dvaro virtuvę, kur gyveno iki pat valdos nacionalizacijos 1940 metais. 1939 m. laikraštyje „Dirva“ buvo rašoma: „Antroje pusėje kelio priešais bažnyčią gražus Kurtuvėnų dvaro sodas, kuriame yra keletas retesnių pietų kraštų medžių. Dvaro sode riogso apleisti griuvėsiai lyg kokia senovės pilis. Ant aukštų griuvėsių sienų auga storoki berželiai. Tai buvusieji grafų Pliaterių palociai, kuriuose šiandien tik klaikūs vėjai švilpauja. Gražieji dvaro rūmai žuvo vokiečių okupacijos metu". 

Po II-ojo pasaulinio karo berželiais apžėlę rūmų griuvėsiai dar stovėjo, tačiau pamažėl plyta po plytos jie išsisklaidė po aplinkinių žmonių namus.

Šiandien Kurtuvėnų dvaro rūmų vietą žymi atkurta Pliaterių epochos baliustrada ir nedidelis kauburėlis – žemėmis užpiltos rūsių liekanos.

Oficina

XIX a. pab. - XX a. pr. greta naujų dvaro rūmų buvo sumūryta oficina - dvaro tarnų namas. 2 aukštų pastate apsigyveno ekonomas ir rūmų kambarinės. Dalis patalpų teko valgyklai, skalbyklai ir svečiams apgyvendinti. Oficina (lot. officina - dirbtuvė) buvo neatsiejama dvaro pastatų ansamblio dalis, atlikusi svarbų vaidmenį dvaro gyvenime, todėl didesniuose dvaruose būdavo ne viena oficina.

Kur buvo medinė Kurtuvėnų dvaro oficina, nėra tiksliai žinoma. Išlikusią mūrinę pastatė 1862 - 1940 m. Kurtuvėnų dvarą valdę Pliateriai. XVIII a. pabaigoje šeimynos sąraše buvo 37 žmonės: rūmininkas, ekonomas, kambarinės, liokajai, virėjas, daržininkas, šaulys, stalius, vežikai ir kt. Dvarą nacionalizavus, oficinoje buvo įrengti butai, vėliau veikė kultūros namai, paštas, biblioteka. Mažai prižiūrimas pastatas ne kartą degė. Po 1988 metais kilusio gaisro tik plikos sienos liko.

1995 m. atlikti archeologiniai tyrimai parodė, kad oficinos vietoje buvo vienas, o gal ir keletas anksčiau statytų pastatų. Po pietine oficinos dalimi aptikta šiukšlių duobė, statybos užkonservuota XIX a. pabaigoje. Daugiau nei tūkstantis šios duobės radinių (molinių puodų,  fajansinių indų, stiklinių butelių, žvakidžių, koklių, plytgalių, čerpių) suteikė nemažai žinių apie Kurtuvėnų dvaro materialinę kultūrą. 1998 metais Kurtuvėnų regioninio parko direkcija oficiną atstatė, patalpas pritaikė biurui ir svečių namams. Šalia yra išlikęs senas dvaro šulinys ir akmenimis grįstas latakas lietaus vandeniui nutekėti. Už oficinos atkastos ledaunės liekanos.

Dabar šame pastate veikia Kurtuvėnų regioninio parko direkcija, antrajame aukšte gyvena savanoriai iš įvairių Europos šalių.

Parkas

Dvaro parko užuomazgos sieja XVIII a. pabaigą. 1796 m. dvaro savininkai Nagurskiai pertvarkymo klausimais iš Vilniaus kvietėsi sodų architektą Kazimierą Bolmaną. Architektas dvi savaites turėjo prižiūrėti rekonstrukcijos darbus, kad šie vyktų pagal sutartą planą, bei per 5 metus apmokyti vieną jaunuolį sodininkystės meno. Parkas tvarkytas ir grafų Zyberk Pliaterių laikais. XIX a. antroje pusėje jis buvo landšaftinio stiliaus (atkartojantis gamtos natūralumą) su kai kuriais geometrinio parko elementais. Prieš Antrąjį pasaulinį karą parko aplinką tvarkę 2 vyrai ir 3 moterys. Jie parko takus barstydavo smėliu, jaudavo žolę, rūpinosi bijūnais, žydėjusiais aplink svirną, rūmus.

Sovietmečiu dvaro sodybai patekus Bubių tarybinio ūkio žinion, parkas patyrė daug pasikeitimų: buvo panaikintas istorinis kelias, vedęs nuo Kurtuvėnų miestelio aikštės link svirno, apvažiavimo ratas parteryje, nukasta dalis parko kalnelio. Pasodinus naujų medžių ir krūmų, nebeliko parko struktūros, senieji takeliai sunyko.

2008 m. Kurtuvėnų regioninio parko direkcija istorinę parko struktūrą atkūrė. 4,2 hektaro užimančiame parke tebežaliuoja senosios liepos, klevai, uosiai, ąžuolai, kiti dekoratyviniai medžiai ir krūmai - iš viso daugiau nei 20 rūšių sumėdėjusių augalų. Kurtuvėniškiai pasakoja, kad Nagurskiai iš užsienio parsivežę "valgomųjų" sraigių. Jų ir dabar gausu parke. O senų medžių drevės yra puikus prieglobstis šikšnosparniams, kurių čia aptinkama 5 rūšių, pelėdoms, apuokams, geniams. Parke tebėra kalva, ant kurios prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įrengta teniso aikštelė ir namelis vaikų žaidimams. Žiemą ji būdavo apšviečiama, kad grafų vaikai sutemus galėtų čiuožinėti rogutėmis. Dabar čia yra Kurtuvėnų bendruomenės susibūrimų vieta. Dvaro sodyboje būta trijų tvenkinių. Vienas tebėra šalia kalvos, kitas - už dvaro svirno. Trečiojo tvenkininio būta dvaro sode. Išliko ir parką nuo miestelio skyrusi akmens mūro tvora bei medinės tvoros su plytų mūro stulpais liekanos.

Sodas

Už dvaro svirno buvo dvaro sodas, kuriame augintos obelys, serbentai. Prieš antrąjį pasaulinį karą pardavimui kasmet buvo išauginama po 10-20 centnerių obuolių. Visas sodas buvo aptvertas eglinių lentų tvora, o nuo vagių saugojo didelis šuo. Sodo pakraštyje stovėjo sodininko namelis.

Šie sodai išlikę iki šių dienų. Tiesa dalis vaismedžių jau pasenę ir nebeduoda gausių vaisių. Regioninio parko direkcijos rūpesčiu, senųjų veislių obelys yra skiepijamos į jaunas obelaites, taip siekiama išsaugoti senąsias veisles.

Sodininko namelis

Jau XVII a. viduryje Kurtuvėnų dvaro inventoriuje pažymėta, kad sodyboje auga jaunas vaismedžių sodas, o XVIII a. dvare jau būta sodininko pareigybės (sadowniczy), XVIII a. antroje pusėje dvaro dokumentuose nuolat minimi darbai, susiję su parko priežiūra. 1778 m. dvaras įsigijo anglišką pjūklelį ir specialias žirkles medžiams karpyti (do ostrzygania drzewa dla ogrodnika).

Tarpukaryje dvaro sode kasmet užderėdavo 10–20 centnerių obuolių. Sodas buvo aptvertas lentų tvora, teritoriją saugojo šuo.

Iki II-ojo pasaulinio karo mediniame sodininko namelyje gyveno paskutinis dvaro sodininkas Sadauskas. Vėliau pastatas sunyko.

2008 m. sodininko namelis atstatytas. Šiandien Kurtuvėnų regioninio parko lankytojų patogumui jame veikia virtuvė, tualetai, dušai, daiktų saugykla. Prie namelio įrengtas kempingas. 

Lankytojų centras

Kurtuvėnų regioninio parko lankytojų centre teikiama informacija apie Kurtuvėnų regioninio parko lankytinas vietas, poilsio galimybes.

Žiemos sezono darbo laikas:

Pirmadienis - šeštadienis 11-17 val.

Sekmadienis - nedarbo diena.

Lankytojų centrui nedirbant, visada reikalingą informaciją galite rasti prie įėjimo įrengtame infoterminale. Informacinis terminalas įrengtas įgyvendinant Latvijos ir Lietuvos bendravimo per sieną programos projektą "Informacinės technologijos geresniam pasienio regionų pasiekiamumui" Nr. LLV-389.