Zuikiškės ąžuolas

Tai pats didžiausias ąžuolas Kurtuvėnų regioniniame parke. Jo aukštis – 32 metrai, kamieno apimtis krūtinės aukštyje – 4,7 metro, skersmuo – 1,5 metro.  Palyginus su kitais Lietuvoje saugomais ąžuolais galiūnais, Zuikiškės ąžuolas nėra labai storas, bet vienas iš aukščiausių. Storiausias ir seniausias ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje ąžuolas auga Stelmužėje. Jo kamieno skersmuo – 2,8 metro, o amžius – apie 1500 metų. Garsusis Poškos Baublys, kurio išpjovoje įrengtas muziejus, buvo dar senesnis. 

Senovės baltams ąžuolas buvo šventas medis, o senų ąžuolų giraitės – šventos vietos. Kryžiuočių kronikose aprašyta viena prūsų ramovė, kurios centre augęs milžiniškas ąžuolas. Jo šakose buvo iškirsti uoksai su vyriausiųjų dievų Patulo, Perkūno ir Patrimpo atvaizdais.

Manoma, kad viduramžiais ąžuolynai sudarė dešimtadalį ar net penktadalį Lietuvos miškų. Dabar jų belikę apie du procentus. Kelis šimtmečius sunkią ir kietą ąžuolo medieną žmonės plačiai naudojo namams bei laivams statyti, baldams gaminti.

Šiandien Lietuvoje natūraliai auga dviejų rūšių ąžuolai - paprastieji (Quercus robur ) ir bekočiai (Quercus petraea). Pastarieji paplitę tik šalies pietuose. Parkuose auginamas iš Šiaurės Amerikos atvežtas raudonasis ąžuolas (Quercus rubra), rudenį rausvai nudažantis lapus, ir pelkinis ąžuolas (Quercus palustris), giliai iškarpytais lapais.

Ilgaamžis ąžuolas – ne tik senųjų dievų buveinė. Nėra kito medžio, kuriame prieglobstį rastų daugiau gyvų organizmų: kerpių, grybų, vabzdžių, samanų, paukščių, žinduolių. Daugelis iš jų įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.

Kurtuvėnų regioniniame parke yra daugiau nei 20 hektarų ąžuolynų. Dirvožemis jiems čia nėra palankus. Nepaisant to, miškuose ir sodybose galima pamatyti gana įspūdingų pavienių ąžuolų.