Pociškės pušis

Kartą, jau pavakary, eidama namo, moteriškė ant pačios storiausios ir labiausiai išsiraičiusios pušies šakos pamatė betupintį ir baisiai kniaukiantį juodą katiną raudonomis akimis. Norėdama nuginti, šūktelėjo: "Škac, bjaurybe!" O tas, kad pradės rėkti: "Aš ne katinas, ne katinas!" Teko pačiai nuo tokios velniavos bėgti.

Kitąsyk žmogus sekmadienio pavakarę grįždamas po mišių iš Kurtuvėnų prie pušies sutiko du nepažįstamus juodai apsirengusius ponaičius. Nusistebėjęs, iš kur anie bus atsiradę, pasiteiravo kur traukia. Ponaičiai atsakę, jog klebono pagraban. Gūžtelėjęs pečiais (juk ką tik kleboną gyvą matė), žmogus parėjo namo, o kitą dieną sužinojo, kad naktį  klebonas mirė. Žmogelis nusprendė, kad sutiktieji buvo velniai, ėję pasiimti klebono sielos.

Tokių vietos žmonių pasakojimų apie Pociškės pušį yra ne vienas. Girnikų ir Pociškės kaimus skyręs senas, neįprastos išvaizdos medis visuomet traukė vietos gyventojų dėmesį. Jiems neaukšta, stora ir plačiai išsišakojusi pušis atrodė visai nepanaši į kitus šios rūšies medžius. Išvaizdos skirtumai atsirado todėl, kad Pociškės pušis išaugusi atviroje vietovėje, kur niekas neužstoja saulės. Miške medžiams tenka varžytis dėl šviesos bei žemės, todėl pušys ten būna aukštos ir plonos.

Per savo solidų amžių (250-300 metų) Pociškės pušis užaugo tik 12,5 metrų. Maždaug tokiame plote abipus kamieno išsikerojo ir jos laja. Kai kur šakos beveik siekia žemę. Kamieno apimtis - 3,3 m, skersmuo – 1 m. Apie medžio senatvę liudija šiaurinėje kamieno pusėje pažemėje atsivėręs plyšys. Jame apsigyveno juodosios stuobrinės skruzdėlės (Lassius fuliginosus), išskiriančios panašų į apelsino kvapą.

2007 m. Pociškės pušis paskelbta valstybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu.