Išskirtinė vertė

Trumpai. Tai itin įvairaus gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio regioninis parkas. Čia ir ežeringas miškingas kalvynas bei upių slėniai, ir žemyninės kopos bei pelkės, ir didžiuliai kultūrinio paveldo dariniai. Kraštovaizdžio įvairovė sudarė puikias sąlygas didžiulei biologinei įvairovei tarpti. Kurtuvėnų regioniniame parke saugomi vieni iš didžiausių Lietuvoje Svilės šaltiniai. Čia savitas kultūros paveldas: senosios Žemaitijos paveldo dalis – Girnikų šventkalnis, atgimęs Kurtuvėnų dvaras su mediniu svirnu ir žirgynu, hidrotechnikos paminklas – Dubysos – Ventos perkasas, senieji žuvininkystės tvenkiniai, pakeitę gamtinį kraštovaizdį.

Kraštovaizdis. Kurtuvėnų regioninis parkas – tai vakarų taigos miškais apaugęs „milžinų“ supiltas kalvynas, išvagotas upių slėniais ir ežerais, plytintis Rytų Žemaičių aukštumoje, tarp Ventos ir Dubysos upių. Pasak legendų, Kurtuvėnų ir jų apylinkių kraštovaizdį sukūrę milžinai: jie klumpėmis supylę Girnikų kalną, priverkę Bulėnų ežerą, iščiaudėję slėnį tarp Girnikų ir Šatrijos šventkalnių. Tačiau tikrasis kūrėjas yra ledynas, sustūmęs kalvagūbrius, kalvas, ozus, išgulėjęs dubumas, o gilius upelių klonius bei ežerų vėrinius, šakotas raguvas, velniaduobes, žemynines kopas kūrė kitos gamtos jėgos: vanduo, vėjas, šaltis... Savitų bruožų kraštui suteikė ir žmonės, supildami piliakalnius, užsodindami kalvas miškais, įrengdami žuvininkystės tvenkinius bei Ventos – Dubysos perkasą.

Negyvoji gamta. Regioninio parko hidrografinė vertybė – Pageluvio ežerynas – dešimties ežerėlių vėrinys. Ventos – Dubysos senslėnyje trykšta vieni iš didžiausių Lietuvoje Svilės šaltiniai. Vainagių – Raudsparnės kalvų grandinėje aukščiausiai iškyla Raudsparnės (200,2 m) kalva.

Gyvoji gamta. Tvenkiniai privilioja būrius migruojančių paukščių, žuvimis mintančias ūdras, baltuosius garnius, jūrinius erelius. Miškų tankmynėse gyvena vilkai, baltieji kiškiai. Aptinkamos griežtai saugomos rūšys: pelkinė raistenė ir mažoji nehalenija.

Kultūros paveldas. Girnikų šventkalnis, legendose minimas kaip milžinų motinos Kurtuovės kapas, buvo trijų baltų genčių – žemaičių, kuršių ir žiemgalių – jungtis. Kurtuvėnų dvaras, žinomas nuo XV a., yra vienas seniausių Lietuvos dvarų ir garsus seniausiu bei didžiausiu mediniu baroko stiliaus svirnu. XIX a. kastas Ventos – Dubysos perkaso hidrotechninis kompleksas, sujungtas su aplinkiniais ežerais, uostu, prieplaukomis, užtvankomis, vandens malūnais ir žuvininkystės tvenkiniais pakeitė kraštovaizdį. Tai trūkstama grandis žmogaus kurtame Baltijos ir Juodąją jūras jungusiame vandens kelyje.

Išskirtiniai reiškiniai, gyvos tradicijos, istoriniai faktai, asmenybės.

Kelionės žirgais iš Kurtuvėnų dvaro, paukščių stebėjimas, žvejyba seniausiuose Lietuvoje karpių tvenkiniuose suteikia išskirtinių potyrių. Krašto tradicijos gyvos Užgavėnių šventėje, seniausio Žemaitijoje etnografinio ansamblio dainose, kulinariniame pavelde. Ant Girnikų šventkalnio trijų baltų genčių: žemaičių, kuršių ir žiemgalių žemių sandūroje, kasmet uždegama baltų vienybės ugnis. Kurtuvėnų svirne vyksta klojimo teatro festivaliai, koncertai, parodos.