GANDRO DIENĄ SUGRĮŽO GANDRAI

GANDRO DIENĄ SUGRĮŽO GANDRAI

 

Kovo 25-oji vadinama Blovieščiumi ar Gandrinėmis. Tą dieną visi laukdavo pasirodant gandrų, kurie senovėje gyveno, matyt, kiekviename kaime, išskyrus miškų glūdumas.

Kurtuvėnuose gandras šiemet parskrido pačiu laiku – Gandrinių dieną. Miestelyje sukleketavo lizde ir pranešė, kad pavasaris jau įsibėgėjo.

 Įvairiose Lietuvos vietose gandrai vadinti skirtingai: garniais, gužučiais, gandrais ar net busilais. Gandras – žmonių labai mylimas, todėl išrinktas mūsų nacionaliniu paukščiu.

Apie gandrus sukurta daug tautosakos kūrinių: sakmių, pamėgdžiojimų, prietarų, išlikę įvairių papročių. Sakydavo, kad svarbu, kokį gandrą pirmąkart pamatai: jei skrendantį – būsi greitas, keliausi, jei tupintį – tais metais pats tupėsi vietoje (karantine); jei pirmąkart pamatysi porą gandrų lizde – tais metais susirasi sau porą. Nuo gandro parskridimo iki išskridimo ūkininkai ir dvarininkai darbininkams senovėje duodavo pavakarius (pusvakarius).

Dar neseniai gandrų Lietuvoje buvo daug. Gandras, moksliškas – baltasis gandras yra agrolandšafto paukštis, būdingas smulkiems kaimo ūkiams. Jis yra ekologiško (teisingo) ūkininkavimo indikatorius. Gandrai – dideli paukščiai, jiems išgyventi, vaikus išauginti reikia daug maisto, kurio galima rasti švarioje (chemikalais neužterštoje) aplinkoje. Paprastai manoma, kad pagrindinis gandrų maistas − varlės, tačiau jis kur kas įvairesnis: gandrai lesa visokiausius vabzdžius, praryja peles ir kurmius, ant žemės perinčių paukščių jauniklius. Įvairaus maisto galima rasti tik pievose ir ganyklose, kurių vis mažėja, nes kaime mažėja ūkininkaujančių, pievos suariamos. Daug gandrų žūsta ilgose, iki 10 tūkstančių kilometrų kelionėse į žiemavietes; kai kuriose Afrikos šalyse gandrai šaudomi. Dėl išvardintų priežasčių pastaraisiais metais šalyje pastebimas gandrų mažėjimas.

 

 Kurtuvėnų regioninio parko informacija

Vidmanto Lopetos nuotraukos