PABŪKIME PĖDSEKIAIS – SURASKIME STIRNĄ SNIEGE

PABŪKIME PĖDSEKIAIS – SURASKIME STIRNĄ SNIEGE
 
Žiema šiemet mums padovanojo sniego. Jis – tarsi baltas popierius. Tik gamta jame rašo ne pieštukais, o žvėriu kojelėmis, paukščių sparneliais. Išėję į mišką, galime pabandyti perskaityti gamtos knygą – pabūti pėdsekiais. Nelengvas, bet įdomus tai užsiėmimas.
Jei sniegas pagulėjo bent keletą dienų, jame rasime daug įvairių žvėrių pėdsakų. Patartina tik nueiti toliau nuo gyvenviečių, kitaip didžiąją dalį mūsų „radinių“ sudarys šunų pėdsakai.
Tarp įvairių žinduolių (žvėrių) pėdelių miške, o kartais ir lauke, net sodyboje aptiksime kanopinių žinduolių pėdsakų. Kaip sako pavadinimas, šių žvėrių viduriniai pirštai apmauti raginėmis makštimis – kanopomis. Šoniniai, menkiau išsivystę − padengti mažomis kanopėlėmis. Lietuvoje laisvėje gyvena 5 vietinės kanopinių žinduolių rūšys, tarp kurių karaliauja stumbras.
Stirnos – patys mažiausi ir dažniausi kanopiniai žvėreliai. Žiemą jų pėdsakų galime aptikti įvairiose vietose: miškuose ir mažose giraitėse, javų ir rapsų laukuose, parkuose ir soduose. Šaltuoju metu jos minta medžių ir krūmų, puskrūmių šakelėmis. Laukuose ėda žiemkenčių želmenis ir rapsus.
Stirnų kanopos palyginti ilgos ir siauros, priekyje nusmailėjusios. Jų atspaudų ilgis siekia vidutiniškai 4,5 cm, o plotis – 3,5 cm. Stirninų kanopos kiek didesnės - apie 5 cm ilgio. Šiųmečių jauniklių pėdsakų ilgis yra apie 3 cm, o plotis – apie 3 cm. Giliame sniege arba bėgant atsispaudžia ir kanopėlės, kurios išsidėstę kiek plačiau kaip kanopos, bet ne taip plačiai, kaip šerno.
Ramiai einančios stirnos kanopų atspaudai suglausti ir primena širdutę arba pasagėlę. Norėdami juos išmatuoti arba nufotografuoti, neškimės liniuotę su sniege matomais skaičiais. Informacijos apie pėdsakus galime rasti internete, knygoje „Lietuvos žinduolių pėdsakai ir kitos veiklos žymės“ ir kitur.
Stirną galima atpažinti ir pagal jų išmatas – ekskrementus. Žiemą jų „riešulėliai“ juodi, vienodos formos, iki 1,6 cm ilgio ir 1 cm pločio (jauniklių daug mažesni). Miške, po medžiais galime aptikti ir nukapstytų žemės plotų – stirnos guolių. Vienas žvėrelis jų gali įsiruošti net keletą.
Vaikščiodami miške ar eidami pažintiniu taku, pabandykime surasti stirnos - grakštaus žvėrelio pėdsakus ir veiklos žymes.
 
Kurtuvėnų regioninio parko informacija
Vidmanto Lopetos nuotraukos