5 pasakos dalis - MILŽINŲ KALĖDOS

   Trumpiausią metų dieną milžinų šeimyna pabudo anksti. Jie pasiskirstė darbus ir pradėjo ruoštis šventei. Tėtis su Ūkiu norėjo kepti kūčiukus ir virti spanguolių kisielių. Goja pasiūlė puikią idėją, kaip iš ledo pagaminti žaisliukus eglutės papuošimui. Dūkis kartu su mama išsiruošė į mišką eglutės.

 Dūkis labai norėjo pažiūrėti, kaip jaučiasi miegantis žilmis Girnikas. Tiesą sakant, eglutė jam buvo tik palanki priežastis ten nueiti. Mama gerai mokėjo visas medžių daineles, todėl jai greičiausiai pavykdavo prikalbinti kurį nors medį keliauti kartu. Kol mama dainavo eglėms dainelę, Dūkis kažkur dingo. Jis brovėsi pro šakas, kliuvo už medžių šaknų, pats drebėjo nuo įtampos ir baimės, bet jam buvo taip smalsu, kad negalėjo susilaikyti. Žilmis, miegodamas po storu smėlio sluoksniu, garsiai knarkė, iškvepiamas oras švilpė, stūgavo, o kartu su kiekvienu stūgtelėjimu aplink biro snaigės. Bet pro tą grėsmingą, šniokščiantį garsą Dūkis išgirdo kažką dejuojant ir verkiant.

  • O-jo-joi, mano sūnelis, o-jo-joi...

Dūkis pradėjo ieškoti, kas čia taip dejuoja ir visai netoli tos vietos, pro kurią žilmis pūtė ledinį vėją, pamatė mamą kiškę. Letenėlėmis užsidengusi akis, ji verkė ir aimanavo.

  • Kas nutiko, - paklausė Dūkis, - kodėl tu verki?
  • Mano sūnelį kiškutį žilmis įtraukė į savo straublį, jis labai smalsus ir judrus, per arti prie žilmio priėjo, va taip ir pakliuvo į jo didžiulį straublį, - toliau raudojo mama.

Akimirką Dūkis pagalvojo, kad brolis gal geriau žinotų, ką tokiais atvejais reikia daryti, bet susikaupė, pasirausė atmintyje ir prisiminė, kad žilmiai labai bijo visokio kutulio. Dūkis sugalvojo, kad reikia nusiskinti kelis švendrus iš Bulėnų pelkės pakraščio ir pakutenti žilmiui nosį. Švendrai švelnūs, minkšti, primena katino uodegą. Dūkis atsinešė tris švendrus, eidamas pakraščiuku palei žilmio Girniko kalną, prisibrovė prie žilmio nosies, kai jis išpūtė orą ir pradėjo kvėpti, Dūkis pajuto, kaip ta galinga srovė traukia ir jį, bet jis stipriai įsitvėrė į ąžuolo šaknį, įsispyrė į kito medžio kamieną ir staigiai įkišo pūkuotas burbuoles jam į šnirplę ir pakuteno. Žilmis sulaikė kvėpavimą, pradėjo dar giliau traukti į save orą ir tik „apči“, -nugriaudėjo žilmio čiaudulys. Net kiškė nuo to gūsio kūlvirščiais nusirito, bet tą pačią akimirką iš žilmio nosies lyg ledo kruopa iššoko sušalęs kiškiukas. Mama paknopstomis atbėgo prie jo, pačiupo, apgaubė šiltais kailinukais, vis dar ašarų pilnomis akimis padėkojo Dūkiui ir išskubėjo namo virti liepžiedžių arbatos.

Mama Vincūnė pasigedo Dūkio ir padėjo jį šaukti.

-Dūki, Dūki, kur tu?,- ji jau buvo prikalbinusi eglutę keliauti kartu, eglė, kilnodama šimtus savo šaknų ir linksmai mojuodama šakomis, brovėsi per tankumyną paskui milžinę mamą.

-Aš čia, - Dūkis greit atsidūrė šalia, braukdamas neklusnius plaukus, papasakojo mamai, kaip išgelbėjo žilmio įsiurbtą kiškiuką. Mama paglostė Dūkiui galvelę ir pasilenkusi sušnibždėjo jam į ausį:

-Didžiuojuosi tavimi, sūnau, tu esi tikras milžinas. Kalėdų senelis būtinai pas mus ateis, - mirktelėjo akį ir meiliai nusišypsojo.

  Per tą laiką Goja jau buvo prišaldžiusi visokiausių formų ledinių žaisliukų: žvaigždučių, kriauklių, namelių, saulučių. Į vidų pridėjo kankorėžių, kaštonų, giliukų ir riešutų. Kai saulė arba mėnulis į juos pašvies, ledo žaisliukai žaižaruos vaivorykštės spalvomis, lyg gražiausios girliandos, o susilietę vienas su kitu, skambės lyg ledo varpeliai, siūbuojami vėjo. Eglutė atsistojo kieme, po milžinų namo langu, suleido į žemę šaknis, tad žaisliukai neištirps tol, kol žilmis knarks ir pūs šiaurinį vėją. Pavasarį eglutė sugrįš atgal į mišką.

Tėtis su Ūkiu per tą laiką prikepė kūčiukų, tokio dydžio, kaip žmonių duonos kepalai ir išvirė statinę rūgštoko spanguolių kisieliaus.

Vakare visa milžinų šeima susėdo prie Kūčių stalo, kalbėjosi apie praėjusius metus, skanavo kūčiukus su aguonų pienu arba kisieliumi, o vaikai kūrė planą, kaip pričiupti Kalėdų senelį, kai tas po žaižaruojančia eglute bandys padėti dovanas.

Ketvirta pasakos dalis

Trečia pasakos dalis

Antra pasakos dalis

Pirma pasakos dalis