4 pasakos dalis - ŽILMIS GIRNIKAS ARBA KODĖL ATEINA ŽIEMA(4)

   Tėtis Anculis dažnai išeidavo pasivaikščioti. Tą kartą jis ėjo nuleidęs galvą, tyrinėdamas žemę po kojomis, kai staiga išgirdo kažką tolumoje šniokščiant, griaudžiant, šnypščiant. Anculis suprato, kad nuojauta jo neapgauna - link Kurtuvėnų artėja didelė nelaimė, kurią riaumodamas ir šnypšdamas atneša žilmis Girnikas.

   Žilmiai gyvena toli šiaurėje ir iki šiol į Kurtuvėnus dar nebuvo atklydę, bet Anculis iš savo senelių buvo girdėjęs, kad pats pikčiausias yra žilmių valdovas – Girnikas. Žilmiai savo ūgiu labai panašūs į milžinus, tik skirtumas toks, kad milžinai yra jautrūs, dėmesingi visai supančiai aplinkai ir žmonėms, jie kuria ir stato, o žilmiai griauna, kenkia, yra pikti ir kerštingi. Jie tokie pikti yra dėl to, kad patys niekada nepatyrė meilės, švelnumo, jie tiesiog labai nelaimingi, todėl ir kenkia kitiems.

   Žilmis ėjo sunkiai keldamas samanomis ir moliu aplipusias kojas ir per savo didelę riestą nosį pūtė ledinį vėją. Ten, kur jis papūtė, viskas akimirksniu pavirto storu ledo luitu, kai brido per vandenį, nuo jo susivėlusių plaukų nukaro ilgi varvekliai ir braukėsi tarškėdami per medžių viršūnes. Atrodė, kad siaubingas griausmas artėja Kurtuvėnų link. Jis ėjo, negailestingai trypdamas ir laužydamas medžius, paskui save palikdamas negyvą, suniokotą ledo dykynę. Į ledą sustingo briedžiai ir kiškiai, lapės ir ežiai. Sušalę paukščių būriai lyg kruopos biro iš dangaus tiesiai į septynpirštį jo delną. Žilmis kvatojo griausmingu balsu, džiūgaudamas padaręs ką nors baisaus ir pikto ir dar smarkiau pūtė stingdantį vėją. Tėtis Anculis suprato, kad dabar turės žūtbūt susigrumti su žilmiu Girniku, nes kitaip viskas, ką jie sukūrė gražaus ir gero, visi žvėrys ir paukščiai, visos žuvys ir maži vabaliukai, žydintys augalai žus nuo stingdančio šalčio.  

    Milžinas prisiminė, kad dar jo senelis pasakojo, kad yra priemonių žilmiams įveikti, tik niekaip negalėjo prisiminti, kokios jos. Laiko buvo vis mažiau, nes grėsmingasis žilmis artėjo... Tėtis Anculis jau ne kartą buvo patyręs, kad geriausi patarėjai – jo šeima: Ūkis ir Dūkis, mažoji dukrelė Goja ir mylima žmona Vincunė. Pirmiausiai pas juos ir nuskubėjo, papasakoti apie artėjančią grėsmę. Vos išgirdęs apie žilmį, Ūkis sėdo prie savo išmaniųjų technologijų, o Dūkis išsitraukė bokso pirštines ir pradėjo treniruotis, Goja tyliai niūniavo lopšinę, kurią jai lovelė liepa prieš miegą dainuoja. Ji tikėjo, kad lopšinė irgi gali padėti. Ūkis perskaitė, kad kažkada seniai, milžinai žilmius įveikė kažkokia raminančia arbata su medumi. Tada ir tėtis prisiminė, kad senelis pasakojo apie mėtų arbatą, o mama mirktelėjo ir pasiūlė pridėti dar ir valerijono žolės, kad žilmis tikrai nusiramintų. Dūkis pirmasis ėmėsi veiklos – surado ant laužo kabinamą puodą, mama ištraukė džiovintų žolelių, paėmė puodynę medaus, tėtis prisirinko glėbį malkų ir visi patraukė į slėnio pakraštį, kad geriau matytų, iš kur žilmis ateina. Goja pačiupo šiltų rūbų, apklotą, kad patys nesušaltų, nes niekas nesitikėjo, kad žilmis taip ims iš karto ir nusiramins.

   Šeima apsistojo prie didelio kalno, sukūrė laužą, užplikė žolelių arbatą ir laukia. Žilmis grėsmingai artėjo, riaumojo ir kriokė, o sušaldęs dar viena pulką stirnų, piktdžiugiškai kvatojo. Kvapnios arbatos aromatas pamažu vis stiprėjo, žilmis savo didele nosimi jį greit užuodė ir patraukė link jos. Milžinai pasislėpė, apsigaubė šiltais rūbais ir apklotu. Dabar jie patys atrodė panašūs į didelius žemės kauburius. Ir nors Girnikas buvo piktas ir agresyvus, jis, kaip milžinai ir žmonės, mėgdavo suvalgyti ką nors skanaus ir išgerti šiltos arbatos. Jis prisėdo prie laužo, dideliais septynpirščiais delnais paėmė raminančios arbatos puodelį ir pradėjo gurkšnoti. Kol gėrė arbatą, tuo metu nepūtė per savo didžiules šnirples atšiauraus vėjo, aptirpo nuo jo gaurų nukarę varvekliai, žilmis nurimo, net nusišypsojo nelabai simpatiška šypsena, pradėjo vis lėčiau markstytis ir pamažu užsnūdo. Anculis ir jo šeima to ir telaukė. Jie greit sušoko, šiltai apklojo žilmį savo turimais rūbais, mama paglostė susivėlusį jo plaukų kaltūną, Goja atsitūpė prie jo ausies ir tyliai niūniavo savo pamėgtą lopšinę. Žilmis Girnikas palaimingai sučepsėjo ir dar giliau įmigo, nes dar niekas niekada su juo taip švelniai nesielgė. Kai žilmis pradėjo lėtai ir ritmingai kvėpuoti, milžinai ir pradėjo kasti smėlį ir pilti ant jo. Milžinai kasė ir pylė smulkų birų smėlį, kol užklojo Girniką storu storu sluoksniu. Dabar tą vietą, kur po smėlio apklotu miega žilmis Girnikas, vadina Girnikų kalnu. Žmonės mėgsta ten užlipti, pasižvalgyti aplink. Kartais, kai žilmis labai giliai įminga, pradeda knarkti ir per savo didelę nosies šnirplę pučia stingdantį šiaurinį vėją, pas mus ateina žiema. O kai žilmis miega ramiai, ateina pavasaris. Žilmis iki šiol ten tebemiega, todėl ant jo nugaros negalima važinėti keturračiais, šokti, garsiai rėkauti, kasinėti šlaitų, nes jei žilmis Girnikas pabustų, pas mus ateitų amžina žiema, lygiai tokia pat, kaip Arktyje.

Užduotėlė

Pirmoji pasakos dalis

Antroji pasakos dalis

Trečioji pasakos dalis