3 pasakos dalis - SESUTĖS GOJOS LOVELĖ

Abu broliukai, sesutė Goja ir visa milžinų šeimyna yra labai dideli, bet nepaprastai geri ir švelnūs. Jų rankų plaštakos tokios minkštos, lyg kamuoliniai debesys karštą vasaros dieną, tik debesys pritvinkę lietaus, o milžinų rankos – gerumo. Bet milžinams, panašiai kaip aukštaūgiams krepšininkams, įprastuose žmonių namuose gyventi sudėtinga, kai durys, stalai ir kėdės per žemos, o lovos per trumpos.

 Ūkio ir Dūkio bei sesutės Gojos tėvai turėjo pasukti galvą, kur paguldyti vaikus, nes parduotuvėse tokių plačių ir ilgų vaikiškų lovyčių nėra. Sūnums savo išaugtas loveles padovanojo pusbroliai milžinai, bet kai gimė dukrelė Goja, tėtis Anculis nutarė baldą sumeistrauti pats. Jis patogiai apsirengė, pasiėmė aštrų kirvį ir išėjo į girią medžio ieškoti. Tik ne paprasto medžio, bet pačios didžiausios liepos, kuri sutiktų ateiti į milžinų namus. Medžiai nori būti naudingi ir žmonėms, ir milžinams. Jiems patinka, kai iš jų rąstų stato namus, kai jų malkomis kūrena židinius, kai iš medinių lentų daro lieptus ar tiltus, bet medį reikia mylėti, paglostyti, pakalbinti, paklausti, ar medis sutinka būti savanoris ir tik tada galima kirsti.

 Ilgai vaikščiojo tėtis Anculis po Liepkalnio mišką, dainuodamas tokią dainelę:

  • Nori lovelės milžinų dukrelė,

            Pūko pagalvėlės, plunksnų antklodėlės...

Medžiai girdėjo tą dainą ir puikiai suprato, kad tėtis rengiasi kažkurį iš jų kirsti, bet nė vienas nenorėjo palikti savo miško, draugų, artimųjų. Susikibę šaknimis lyg rankomis jie džiaugėsi vėju, šiurenančiu jų lapus, ir  saule, kuri glostė kamienus, gaivia rasa, kuri kas rytą juos girdė, jie glaudėsi vienas prie kito tiesė vienas kitam šakas ir šnabždėjo švelnius žodžius. Vos milžinui priartėjus, medžiai tik dar garsiau suošdavo ir pakeldavo šakas aukštyn, apsimesdami, kad nieko negirdi. Vaikščiojo Anculis visą dieną, dainavo ir klausė, gal kuris medis atsilieps, bet medžiai tylėjo.

  Labai nuliūdo milžinas, supratęs, kad tuščiomis teks grįžti namo. Atsisėdo po sena liepa pailsėti, galvą rankomis pasirėmė ir giliai susimąstė, tik staiga girdi, -  suošė, sušlamėjo šimtametė liepa tūkstančiais lapelių ir prabilo tyliu balsu:

- Neliūdėk, Anculi, pakelk aukščiau galvą, aš keliausiu į tavo namus, galėsi iš mano kamieno sumeistrauti dukrelei lovelę. Suprantu tave, - nusišypsojo storakamienė, -  nes ir pati turiu daugybę vaikų, - pasuko liepa šakotą vainiką aplink, rodydama į šalia siūbuojančius aukštus medžius ir liaunas atžalėles ir tęsė:

 - Gaila man juos palikti, bet kai kurie medžiai jau suaugę ir galės pasirūpinti mažaisiais, o aš keliausiu su tavimi ir seksiu miško pasakas tavo dukrelei.

Anculis pašoko, nežinodamas kaip medžiui atsidėkoti, apkabino milžiniškomis rankomis kamieną, prisiglaudė, padėkojo liepai, tada skubiai įkišo savo didelę ranką į gilią kelnių kišenę ir išsitraukė paties sukurtą lovelės projektą su visa spalvota vizualizacija, tardamas:

  • Va, kokią gražuolę iš tavęs padarysiu!
  • Kaip puikiai sugalvojai, - pagyrė medis, - kokia patogi lovelė, o aš jau svajoju, kada galėsiu sūpuoti mažąją milžinytę, - tarė liepa ir ėmė ritmingai linguoti, lyg sūpuodama kūdikį.

Taip liepa apsigyveno milžinų namuose ir iki šiol pasakoja nuostabias istorijas apie mišką, medžius, paukščius ir žvėris, kol milžinų vaikai saldžiai užmiega.

Užduotėlė 

1 pasakos dalis

2 pasakos dalis