Paroda "Piliakalniai be pilių"

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS 2017-UOSIUS PASKELBĖ PILIAKALNIŲ METAIS. Pasinaudodamas tuo muziejus surengė piliakalniams skirtą parodą.

ŠIAULIŲ „AUŠROS“ MUZIEJAUS PARODA
„PILIAKALNIAI BE PILIŲ“ Kurtuvėnų svirno galerijoje

Lietuva išsiskiria iš aplinkinių kraštų piliakalnių gausumu. Jų priskaičiuojama arti tūkstančio. 2005 m. išleistame tritomyje „Lietuvos piliakalniai. Atlasas“ aprašyti 824 piliakalniai. Žodžiai „piliakalnis“, „pilis“ kildinami iš „pilti“ ir susiję su pagrindiniu ant piliakalnio stovėjusios medinės pilies gynybiniu elementu – pylimu. Nuo natūralių kalvų piliakalnius skiria du pagrindiniai dalykai – uždari išoriniai žemės įtvirtinimai ir senovėje juos įrengusių žmonių veiklos pėdsakai.
Piliakalnių pirmtakai buvo Vėlyvajame akmens amžiuje Europoje paplitusios grioviais ir žemių ar akmenų pylimais įtvirtintos gyvenvietės, kurios vis dažniau įrengiamos kalvų viršūnėse. Bėgant amžiams įtvirtinimai tobulėjo. Įspūdingiausi buvo didžiuliai V – I a. pr. Kr. keltų piliakalniai, paplitę į šiaurę nuo Viduržemio jūros tarp Vengrijos ir Anglijos. Nenusileido jiems ir pietryčių Europos miškastepėse VIII – III a. pr. Kr. gyvenę skitai. Europos miškų zonai, kuriai priklauso ir Lietuva, būdingi nedideli piliakalniai, kaip pagrindinė statybinė įtvirtinimų medžiaga čia naudota mediena.

Nuo II tūkst. pr. Kr. pab. baltų žemėse jau buvo ankstyvųjų piliakalnių. Ankstyvieji piliakalniai skirti bendruomenei gyventi, saugoti sukauptą turtą ir gintis nuo antpuolių. Tuomet natūralios kalvos būdavo tik šiek tiek pritaikytos žmogaus poreikiams – palyginti aikštelės kraštai, kiek pastatinti šlaitai, aikštelės pakraščiuose įrengiamos medinės tvoros. Visa piliakalnio aikštelė buvo padrikai užstatyta. I tūkst. pr. Kr. II p. piliakalnių įtvirtinimai tampa sudėtingesni. Aikštelėje supilami kelių metrų aukščio pylimai, už jų kasami grioviai, aikštelę supa medinė sudėtingos konstrukcijos medinių rąstų siena. Medinių pilių aukso amžius buvo ankstyvosios Lietuvos valstybės laikai – XIII – XV a. pradžia. Laikotarpio pabaigoje žinoma pylimų, kurie siekė 5 – 7 m aukštį, grioviai – 6 – 10 m gylio. Piliakalnio papėdėje neretai buvo supilami papildomi pylimai, iškasami grioviai. Prie šių piliakalnių neretai pasitaiko ir įtvirtintų papilių ar priešpilių. Papilys – tai savo atskirus įtvirtinimus turinti piliakalnio papėdės gyvenvietė, o priešpilis – tai gynybiniai įrengimai, iškelti už pilies ribų. Atskiros bendruomenės šeimos įsikurdavo gyvenvietėse netoli piliakalnių, o kilus pavojui slėpdavosi pilyje ir gindavosi nuo priešų.

Piliakalnių archeologiniai tyrinėjimai sudėtingi. Iš tokios gausybės Lietuvos piliakalnių archeologų daugiau ar mažiau tyrinėti yra 184 (iki 2005 m.). Tik vienas Šeimyniškėlių piliakalnis Anykščių rajone yra pilnai iškasinėtas. Tam prireikė 15 metų. Taigi, ateinančioms archeologų kartoms darbo netrūks.

Žalvario ir geležies amžiuose pilyse virė gyvenimas, apie kurį mums pasakoja dar matomi žemės paviršiuje gynybiniai įtvirtinimai ir archeologinių tyrimų metu surinkti radiniai. Ginklai kalba apie pilių gynybą, darbo įrankiai – apie kasdienius buities rūpesčius, papuošalai – apie pilėnų išvaizdą ir to meto juvelyrikos meną.