Kariuomenės dienai paminėti

Domės!

                      Lapkričio 23-oji – Lietuvos kariuomenės diena. Tą dieną vos gerą pusmetį gyvuojanti valstybė išleido pirmąjį įsakymą, nurodantį kurti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas. Tačiau ar kada bandėte įsivaizduoti kaip naujos institucijos steigimas atrodė realybėje? Į šį klausimą mums padeda atsakyti  kurtuvėniškis, pirmasis Lietuvos savanoris Stasys Butkus, savo atsiminimus aprašęs knygoje ,,Vyrai Gedimino kalne“.

                      Stasys Butkus gimė 1897 metų kovo 13 d. Kurtuvėnų miestelyje paštininko šeimoje. Pramokęs rašto padėdavo  neraštingiems miestelio gyventojams perskaityti ar parašyti laišką. Būdamas 13 metų pradėjo siųsti trumpas žinutes į ,,Šaltinėlį“, ,,Viltį“, ,,Rygos garsą“ apie Kurtuvėnų apylinkių svarbiausias naujienas. Duonai teko užsidirbti tarnaujant piemeniu Kurtuvėnų dvare.

                      1915 m. pavasarį Kurtuvėnų apylinkėse prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas radikaliai pakeitė jaunuolio gyvenimą. 1915-1918 m. teko gyventi Rusijoje. 1917 m. buvo pašauktas į Rusijos caro kariuomenę. Nuvertus carą, Butkui pavyko padirbti dokumentus ir  išsigelbėti nuo patekimo į Raudonąją armiją. 1918 m. kovo 17 d. su 500 lietuvių išvyko į tėvynę, tačiau pakliuvo į vokiečių nelaisvę. Grįžęs iš nelaisvės į gimtuosius Kurtuvėnus parašė į Vilnių Lietuvos tarybai laišką, prašydamas jį įrašyti į būsimų karių sąrašą. ,,Kai lapkričio 23 d. buvo išleistas pirmasis įsakymas Lietuvos kariuomenei, jau buvo susidariusi šiokia tokia jaunosios kariuomenės užuomazga“.

                      Besikurianti Lietuvos kariuomenė sulaukė didžiulių sunkumų – trūko savanorių, lėšų, ginklų, išsilavinimo, drausmės. Stasys Butkus atsimena, kad tuo metu nebuvo dar jokios savanorių drausmės. ,,Reikdavo eiti į virtuvę malkų skaldyti, tai sunku būdavo priversti. Neina ir atsikalbinėja, kad jie ne malkų skaldyti atėjo, bet kariauti. Išeidavo patys viršilos ir puskarininkiai malkų skaldyti“.   Pirmosiomis kūrimosi dienomis nebuvo pinigų, trūkdavo maisto. Iš pradžių savanoriui duodavo maistui po 3 markes dienai. Vėliau pakėlė ir gaudavo po 5 markes dienai.

                      Atsiradasdavo vis daugiau sargybų, tad natūraliai pradėjo trūkti savanorių. Pasitaikydavo tokių kurioziškų situacijų, kai nepamainyta sargyba prabūdavo po 2—3 paras.

                      Jauna institucija neturėjo ir jokio autoriteto visuomenėje. ,,Kartais pasigirsdavo gandų, kad vienas, tai kitas mūsų priešas ruošiasi naktį užpulti. O priešų pačiame Vilniuje turėjome apsčiai. Tuo pačiu metu Vilniuje organizavosi lietuvių, lenkų ir bolševikų kariuomenės, na, ir vokiečiai. Keturios priešingos kariuomenės vienam mieste“. Savanoriai negalėdavo viešai su ginklais pasirodyti, mat  juos tuoj vokiečiai nuginkluodavo. Įdomu, kad dauguma to meto savanorių ginklų įvairiais būdais, dažnai ir nelegaliais  buvo įsigyti iš pačių vokiečių kareivių.

                      Tačiau reikia pripažinti, kad ne daugelissavanorių tais ginklais ir mokėjo naudotis.  Tam organizuodavo trumpus mokymus, kuriuose mokė savanorius rikiuotės bei kaip reikia naudoti šautuvą ir kulkosvaidį. Tuo metu darbą sunkino net ir lietuviškų karinių terminų trūkumas: ,,Su lietuviškos komandos terminais buvo sunkoka, nes iki šiol jų neturėjome ir viską reikėjo paskubom versti iš svetimų kariuomenių komandų ir mokyti savanorius“. Vietoj vartojamos komandos ’’ramiai“, tuomet komanduodavo ’’domės“.