ERELIAI – PAUKŠČIŲ KARALIAI

Pasakose ir sakmėse ereliai neretai vadinami paukščių karaliais. Ir ne veltui. Šie kilnūs paukščiai žavi žmones savo sparnų platumu, skrydžio greičiu, regos aštrumu ir drąsa.

Filmuose erelius dažnai matome kitose šalyse, skraidančius virš kalnų, tačiau jie gyvena ir Lietuvoje, kur kalnų nėra. Kurtuvėnų regioniniame parke ir parko direkcijai priskirtose teritorijose gyvena dvi erelių rūšys. Prie Kurtuvėnų ir Šilo Pavėžupio tvenkinių peri jūriniai ereliai, o Gubernijos miško biosferos poligone saugomi mažieji ereliai rėksniai.

Jūriniai ereliai yra didžiausi vanaginių šeimos paukščiai – jų ištiestų sparnų tarpugalis siekia iki 240 cm (atstumas tarp mūsų į šonus ištiestų rankų pirštų galų daug mažesnis - maždaug atitinka mūsų ūgį). Kurtuvėnų regioniniame parke kasmet peri viena – dvi poros šių paukščių. Lizdus jie krauna šimtametėse pušyse, kartais – stambiose drebulėse. Įdomu, kad jūriniai ereliai dažnai keičia lizdų vietą, nors niekas jiems netrukdo, lizdavietės saugomos. Šie paukščiai minta tvenkiniuose plaukiojančiomis žuvimis ir vandens paukščiais. Lietuvoje šie dideli paukščiai gyvena prie plačių vandens telkinių; šalyje peri apie 100 jų porų. Jūrinių erelių populiacija šalyje stabili, išnykimas jiems negresia.

Mažieji ereliai rėksniai įsikuria šlapiuose miškuose, todėl Kurtuvėnų regioniniame parke, kur vyrauja sausi spygliuočių miškai, šie paukščiai yra reti. Parko direkcijos ekologai nuo 2006-ųjų metų jų stebėjimus (daugiamečiai stebėjimai vadinami monitoringu) atlieka Paukščių apsaugai svarbioje teritorijoje Šiaulių – Joniškio rajonuose. Mažųjų erelių rėksnių stebėjimų tikslas – įvertinti saugomos rūšies būklę, populiacijos dydį, nustatyti perėjimo vietas tam, kad būtų galima jas išsaugoti.

Šių erelių monitoringas – įdomus, bet sudėtingas darbas. Paukščiai stebimi saulėtomis dienomis, kai susidaro nuo žemės kylančios šiltos oro srovės, vadinami „termikai“. Tada važiuojama į pagal metodiką parinktus stebėjimo taškus, teritorijos perimetru išdėstytus aplink miškus, apie pusės kilometro atstumu nuo jų.  Stebint iš laukų 50 kartų artinančiais monokliais, matomi virš miškų sklandantys paukščiai. Iš tolo būna nelengva juos atskirti nuo suopių ar kranklių.

Nustatant perėjimo sėkmingumą, liepos mėnesį tikrinami žinomi erelių lizdai, įprastai kraunami eglėse, beržuose ir ąžuoluose. Lizde tupintį ereliuką bandome pamatyti nuo žemės. Į šakotą eglę galima įlipti. Tačiau aukštame berže, tankiose eglių lajose sukrautus, iš apačios nematomus lizdus, dažnai tenka vertinti pagal kitus požymius: jauniklių balsus, po lizdu rastas plunksnas, ekskrementus.

Mažieji ereliai rėksniai – žmogaus veiklai jautri, pažeidžiama rūšis. Šie paukščiai minta daugiausia smulkiaisiais žinduoliais, ypač pelėnais, kuriuos medžioja pievose. Tačiau pievos suariamos ir paverčiamos javų ir rapsų laukais, kuriuose nėra maisto paukščiams. Pasitaiko, kad miškai, kur peri ereliai, iškertami, jei lizdas nežinomas. Dėl šylančio klimato, sausrų džiūsta vandens telkiniai, kuriuose veisiasi varlės – svarbus erelių maisto šaltinis pavasarį. Beveik nelikus pievų, Gubernijos miške gyvenantys paukščiai dabar daugiausia medžioja kirtavietėse, kurios dalinai atstoja pievas.    

  Kurtuvėnų regioninio parko vyriausiasis ekologas Vidmantas Lopeta