Bubių šešiakamienė eglė – sunykęs gamtos paveldo objektas

    Ne vieną dešimtmetį parko lankytojus džiuginusi Bubių šešiakamienė eglė šių metų rudenį liko tik su vienu kamienu.  Medis, išskirtinis ne savo dydžiu storiu  ar amžiumi, o lyros forma išlinkusiais net šešiais kamienais dabar savo didybę primins tik archyvinėse fotografijose.

    Valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas – Bubių šešiakamienė eglė įteisinta dar prieš Kurtuvėnų regioninio parko įkūrimą – 1987 metais. Deja, 1999 metais praūžęs uraganas „Anatolijus“, nusiaubęs parko miškus neaplenkė ir šios eglės – nulaužė du jos kamienus. Medyje atsivėrė didelė žaizda, kamiene prasidėjo puvinys. Vėliau eglė neteko dar dviejų kamienų – 2015 metų pavasarį jų teturėjo tik du. 2018 metais iš jų telikęs tik vienas, antras nulūžęs. Medis jau neteko savo vertingųjų savybių – įspūdingos formos, todėl Kurtuvėnų regioninio parko direkcija pasiūlė išbraukti jį iš valstybės saugomų objektų sąrašo. Šių objektų sąrašas atnaujinamas kasmet – vieni objektai išbraukiami, atrandami, aprašomi ir į saugomų sąrašą įtraukiami nauji. 

     Medžiai – laikini gamtos paveldo (botaniniai) objektai. Jų amžių galima palyginti su žmogaus.  Brandus medis tarsi suaugęs, o perbrendęs – jau pasenęs žmogus. Medžių kaip ir žmonių neaplenkia nelaimės ir ligos. Bubių šešiakamienė eglė dar nebuvo pasenusi, tačiau ją palaužė vėjai.

    Daugiakamienės eglės atsiranda dėl sutrikdyto natūralaus augimo. Dvikamienių eglių pasitaiko gana dažnai, gerokai mažiau užauga trikamienių, ir tik labai retai pavyksta aptikti besistiebiančių keturiais liemenimis ar daugiau. Kurtuvėnų regioniniame parke galima rasti dvi penkiakamienes egles, augančias Valatkių ir Galvydiškės miškuose. Mūsų protėviai daugiakamienius medžius garbino ir laikė šventais. Tikėta, kad tokie medžiai turi gydomųjų galių.

     Eglės dažnai stebina net tik kamienų, bet ir lajos formų įvairove. Kurtuvėnų regioniniame parke yra nemažai eglių, kurių laibos, beveik vienodo ilgio šakos primena šukų ar grėblio dantis. Svilės kraštovaizdžio draustinyje žaliuoja jauna eglė su ilgomis, išsiraičiusiomis lyg gyvatės šakomis. Padubysio botaniniame zoologiniame draustinyje augančios eglės viršūnė panaši į kupolą. Keistai sutankėjusias eglių viršūnes žmonės vadina raganų šluotomis. 

      Lietuvos klimatas eglėms patinka. Jų ypač gausu Žemaitijoje. Kurtuvėnų regioninio parko eglynai sudaro beveik trečdalį visų medynų. Eglių sėklos žiemą maitina genius, zyles, voveres, eglinius kryžiasnapius. Eglėse lizdus suka mažieji ereliai rėksniai, karveliai keršuliai, strazdai giesmininkai, riešutinės.

     Artimiausiais metais Kurtuvėnų regioninio parko direkcija (padedant miškininkams) ieškos naujų išskirtinių matmenų medžių, siekiant juos paskelbti saugomais. Dauguma seniausių parko medžių yra apie 200 metų ir senesnės pušys. Senų, storų ir sveikų eglių aptinkama retai, jas dažniau puola ligos, šalto klimato medžiams , matyt, neigiamą įtaką daro ir šiltėjantis klimatas. Dar sunkiau rasti išskirtinės formos medžių, kokia buvo Bubių šešiakamienė eglė.